Perfekcionizmas

Paralyžiuojantys perfekcionizmo spąstai

“Autentiškumas yra kasdienės pastangos pamiršti, kokie manome privalantys būti, ir pamilti save tokius, kokie esame.” Brene Brown

Kaip užaugti perfekcionistu?

Užaugau tais laikais, kai vaikai buvo mylimi ir giriami ne už tai, kad yra, bet už jų pasiekimus. Tuomet niekas tėvams nesakė, kaip svarbu priimti savo vaiką tokį, koks jis yra tam, kad ateityje ir jis pats sugebėtų save priimti. Apie besąlyginę meilę ir netobulumo suteikiamą laisvę kalbama buvo mažai arba iš viso nebuvo. Toks dalykas, kaip prieraišios ar sąmoningos tėvystės skatinimas, neegzistavo, rašo Aurelija Veršininė, sielosnamai.lt įkurėja.

Pamenat, kokios didžiausios vertybės buvo skatinamos? Kovingas ryžtingumas, raunant savo silpnybes kaip didžiausią baubą. Geležinė disciplina, nuolankus paklusimas taisyklėms. Tikslo siekimas bet kokia kaina, net jeigu reikia daužyti galvą į sieną. Už pasiekimus – pagyros. Už silpnybes – viešas peikimas ir baudimas.  Gerai besimokantiems pirmūnams – auksinis diplomas ir garbės lentos. Visiems kitiems – tai, kas liko.

Nuoširdaus palaikymo daugiausia gaudavau už tai, ką gero padarydavau. Gerus pažymius, gražius piešinius, gerą klausą ar skambų balsa, už gerą elgesį (kitiems patogų prisitaikymą, tiksliau) ir kita. Tuomet jausdavausi mylima, svarbi. Tuomet jausdavau, kad apskritai esu gyva.

Nieko nuostabaus, kad su laiku susitapatinau su savo pasiekimais, su darbo rezultatais, nes tik jie man leisdavo jaustis vertinamai. Kasdien vis stiprėjo vidinis suvokimas, kad mane galima mylėti tik už kažką. Už nuopelnus, už pastangas, už pasiekimus, už vystomus talentus. Nes juk šiaip sau, tokia, kokia esu, nesu verta nei meilės, nei artumo.

Todėl tuomet, kai dėl vienintelio netikėtai prastai išlaikyto baigiamojo mokyklos egzamino negavau auksinio diplomo, buvau pasiruošusi sumaišyti save su žemėmis. Panaši istorija nutiko baigiant universitetą. Tuomet dėl vienos menkos klaidos padėjau sau dar didesnį minusą… Gyvenimas tokių pamokų negailėjo.

Taip kartu su manim užaugo ne viena karta perfekcionistų, besikankinančių amžino tobulumo vaikymosi, spąstuose. 

Pripažinimo vaikymasis

Atrodytų, o kas gi čia blogo, jei žmogus nuolat tobulinasi ir nesitenkina pasiektais rezultatais? Argi tai – ne tramplynas į sėkmę?

Deja, moksliniai tyrimai rodo, kad viskas yra kaip tik atvirkščiai.

Sėkmės ir laimėjimų troškimas yra sveikas ir visiškai natūralus dalykas. Kai stengiamės viską atlikti kuo geriausiai ir tai darome dėl saves – dėl savo asmeninės ramybės, laimės, sveikatos, gerovės ir pan. – viskas puiku.

Perfekcionistinis tobulumo vaikymasis gi grįstas visai kita motyvacija. Perfekcionistus į priekį varo pripažinimo poreikis. Kitaip tariant, visi jų veiksmai ir pastangos yra orientuoti į tai, kad kiti tai pamatytų, įvertintų, pagirtų, pripažintų. Kodėl? Nes jie yra susitapatinę su savo pasiekimais. Esu tai, ką darau. Esu vertas meilės tada, kai tai darau gerai. Kitaip esu bevertis.

Turite kokių nors tikslų, kurių ilgą laiką siekiate? Paprasta patikrinti, ar jie netapo perfekcionistine manija. Pavyzdžiui, norite sulieknėti. Atsakykite sau nuoširdžiai, kodėl tai darote. Ar tikrai tik tam, kad jaustumėtės geriau ir pati/pats sau patiktumėt? O gal jūs įsivaizduojat, kaip pamatę jūsų naujas formas iš susižavėjimo aikčios draugai ir giminės, kaip akimis nulydės praeiviai, kaip pavydės draugai ar kolegos? Tai metat svorį dėl savęs ar dėl jų?

Blogiausia tai, kad perfekcionizmas neturi galutinės formos. Tai sizifiškas akmens stūmimas į kalną, kuris niekada nesibaigia. Niekas niekuomet negali būti tobulas iki galo. Net pasiekus didžiausių aukštumų, visuomet bus dar gražesnių, protingesnių, daugiau pasiekusių, turtingesnių ir t.t. Tobulas reiškia baigtinis, bet juk tai, kas gyva, nuolat kinta. Todėl tai, kas gyva, negali būti tobula.

Ką apie perfekcionizmą ir laimės jausmą sako moksliniai tyrimai?

Grįžkime prie klausimo, kodėl, mokslininkų nuomone, nuolatinis tobulėjimas negarantuoja sėkmės ir pripažinimo?

5 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 (1 balsas)
loading...